Patyriau įdomią patirtį – vaikas parnešė iš mokyklos didelį sąsiuvinį, kuriame tėvai rašo apie meilę. Kas yra meilė, kaip ji gimsta, kaip mes ją suprantame. Įrašu dalinuosi ir čia:

Man šalta, aš verkiu… Mane apkloja, priglaudžia – nurimstu apgaubtas nematomos šilumos. Man nereikia Jos matyti – aš ją jaučiu. Dabar man gera.

Tos šilumos akimi nepamatysi, bet ji dovanoja šypsenas, lipšnius žodžius, pagyrimus, padrąsina žengiant pirmą žingsnį, rūpinasi, viską paaiškina, netgi atleidžia už išdaigas. Aš laimingas!

Maža kibirkštėlė užsidega ir manyje – pradžioje žaisliniam meškiukui, vėliau tikram šuniukui, katytei, dviračiui ar paukšteliui. Bet staiga ji mane sužeidžia:
– Ak, kaip skaudu! – lieju ašaras netekęs katytės.
Bet dabar ta kibirkštėlė tampa vertinga, ji rusena manyje. Iš pradžių – kitam katinukui, bet netrukus mamai, tėčiui, seneliams, sesutei, broliukui. Vėliau – motociklui 🙂

Kvaila mergiotė įstringa galvoje po vienos išvykos prie ežero. Skaityti toliau…