“Visada Vaikai nori mokytis ne iš to, kuris puikiai žino dalyką, bet iš to, kuris parodė Vaikui, kam to dalyko žinių reikia gyvenime, kaip jas galima panaudoti”

Daugeliui mokykla vaikams ar bet koks mokymasis vis dar asocijuojasi su požiūriu “Taip reikia arba taip turi būti” ar panašiai. Bet ar mes norėtume ko nors siekti per prievarta? Greičiausiai ne. Taip pat ir vaikai – prievarta nėra juos motyvuojantis ir į priekį varantis variklis. Paskutiniu metu, bent jau Vilniuje, kuriasi privačios, kitokios mokyklos vaikams, kurios neliepia, nebaudžia, o paskatina, parodo, sudomina. Sparčiai plinta tokia mokymo forma kaip “homeshooling” – kai vaikai mokomi namuose. Juk ko gero sutiksite, kad geriausia mokykla vaikams yra tokia, kuri nevaržo, pataria, skatina, padeda, paaiškina ir t.t. Mokykla vaikams, tai nebūtinai pastatas ar klasė su mokytoju. Mokykla vaikams gali būti kiemas, miškas, kelionė automobiliu, o mokytojas gali būti tėtis, mama, draugas t.y. visi kam rūpi vaiko gerovė ir ateitis. Skaityti toliau…

Mokslininkai ne tik iškelia klausimus, ar dažnai Jus užklumpa emociniai potvyniai, užliejantys vaikus jūsų chaosu ir baime, arba gal Jūsų reakcijos pernelyg griežtos, Jums sunku suprasti ir atliepti vaikų emocijas ir poreikius? Jie pateikia ir galimus sprendimus,  pabrėždami, kad auklėjimo krizės yra galimybės tobulėjimui ir integracijai. Galite pasinaudoti akimirkomis, kai jaučiate, kad tuoj nesusivaldysite, kaip galimybėmis modeliuoti savitvardą. Mažos akytės stebi, kaip jūs susivaldysite. Jūsų veiksmai tampa pavyzdžiu, kaip siaučiant stiprioms emocijoms pasielgti tinkamai, kai iškyla pavojus, kad tuoj „neteksite galvos“.

Skaityti toliau…

Kažkada abejojau kokią galią turi žodis. Laikui bėgant supratau, jog tai pats galingiausias dalykas pasaulyje. Nagi – ar niekam nebuvo taip, kad imi ir išrėži viską ką galvoji… Šūdžius suknistas neraliuotas ir panašiai… o po to arba būna ramu ramu ant dūšios… arba atvirkščiai gailiesi pusę gyvenimo ir jautiesi prišikęs kažkam ant galvos…. nėra ką slėpt – man taip buvo. Ir ne kartą. Nesididžiuoju. Bet galbūt taip turėjo nutikti, kad suvokti žodžio prasmę? Skaityti toliau…

Visados taip nebus!

Šalta, niūru, vien tik purvas aplinkui,
Liūdnos naujienos ekranu vėl nuslinko
Talžo man veidą prakiuręs dangus,
Sinoptikai sakė – visad taip nebus.

Krenta iš rankų net šaukštas kasdienis,
Mintys niūriausios lenda pavienės,
Ką padaryti, kas toliau bus?
Tereikia žinoti – visados taip nebus!

Išaušo diena kai ima man sektis,
Šypsosi man nepažystami gatvėj.
Meiliai žmona pasitinka, sušildo.
Turėčiau sparnus – tikriausiai pakilčiau.

Bet primena draugas mano senasis
Kad pasaka ši, negali ji tęstis.
Tikriausiai vertėtų įsiklausyt į draugus
Jie sako – taip visados juk nebus!

Ir vėl vien problemos namuos ir darbe,
Mašina sugedo, sumauta diena.
Ir vėl prisimindams geriausius laikus,
Sakau sau mintyse – visad taip nebus.

Imu baltą, gražų popieriaus lapą,
Klijuoju ant sienos užgniaužęs aš kvapą.
Didžiosiom raidėm suraitau šiuos žodžius –
Taip visados juk nebus!

Pamažu palengvėja ir bėdos atlėgsta,
Širdis atsileidžia ir pyktis išblėsta.
Naujas paveikslas papuošia namus!
Tai žodžiai keli – visados taip nebus!

Skaitau juos kai gera, kai bloga
Ir bėdos, ir gėris kitaip vis atrodo.
Visados taip nebus – tai žodžiai keli.
Stebūklingai galingi, bet paprasti 🙂

Linas Kėvelaitis 2016/05

– Tėti, ar žinai kiek dantų pastos telpa į tūtelę?

– Ne, nežinau.

– Du su puse karto aplink stalą !!!

Skaityti toliau…

Buvo du vilkai, kurie nuolatos kovodavo vienas su kitu. Vienas jų – tamsa ir beviltiškumas. Kitas – šviesa, tikėjimas ir viltis. Kuris iš jų nugalės?

Tas, kurį Tu šersi !

Patyriau įdomią patirtį – vaikas parnešė iš mokyklos didelį sąsiuvinį, kuriame tėvai rašo apie meilę. Kas yra meilė, kaip ji gimsta, kaip mes ją suprantame. Įrašu dalinuosi ir čia:

Man šalta, aš verkiu… Mane apkloja, priglaudžia – nurimstu apgaubtas nematomos šilumos. Man nereikia Jos matyti – aš ją jaučiu. Dabar man gera.

Tos šilumos akimi nepamatysi, bet ji dovanoja šypsenas, lipšnius žodžius, pagyrimus, padrąsina žengiant pirmą žingsnį, rūpinasi, viską paaiškina, netgi atleidžia už išdaigas. Aš laimingas!

Maža kibirkštėlė užsidega ir manyje – pradžioje žaisliniam meškiukui, vėliau tikram šuniukui, katytei, dviračiui ar paukšteliui. Bet staiga ji mane sužeidžia:
– Ak, kaip skaudu! – lieju ašaras netekęs katytės.
Bet dabar ta kibirkštėlė tampa vertinga, ji rusena manyje. Iš pradžių – kitam katinukui, bet netrukus mamai, tėčiui, seneliams, sesutei, broliukui. Vėliau – motociklui 🙂

Kvaila mergiotė įstringa galvoje po vienos išvykos prie ežero. Skaityti toliau…