Patyriau įdomią patirtį – vaikas parnešė iš mokyklos didelį sąsiuvinį, kuriame tėvai rašo apie meilę. Kas yra meilė, kaip ji gimsta, kaip mes ją suprantame. Įrašu dalinuosi ir čia:

Man šalta, aš verkiu… Mane apkloja, priglaudžia – nurimstu apgaubtas nematomos šilumos. Man nereikia Jos matyti – aš ją jaučiu. Dabar man gera.

Tos šilumos akimi nepamatysi, bet ji dovanoja šypsenas, lipšnius žodžius, pagyrimus, padrąsina žengiant pirmą žingsnį, rūpinasi, viską paaiškina, netgi atleidžia už išdaigas. Aš laimingas!

Maža kibirkštėlė užsidega ir manyje – pradžioje žaisliniam meškiukui, vėliau tikram šuniukui, katytei, dviračiui ar paukšteliui. Bet staiga ji mane sužeidžia:
– Ak, kaip skaudu! – lieju ašaras netekęs katytės.
Bet dabar ta kibirkštėlė tampa vertinga, ji rusena manyje. Iš pradžių – kitam katinukui, bet netrukus mamai, tėčiui, seneliams, sesutei, broliukui. Vėliau – motociklui 🙂

Kvaila mergiotė įstringa galvoje po vienos išvykos prie ežero. Tas keistas jausmas neleidžia užmigti, šildo, kuria planus didingus, bet vėl sutikus tą kvailą, bet velniškai gražią, mergiotę prarandu kalbos dovaną… Netrukus viskas apsiverčia – kažkas viduje mane žudo. Skauda. Nekenčiu jos. Kodėl man? Širdis dūžta į tūkstantį gabalėlių… Laikas išgydo, nurimstu, maloni šiluma užlieja tuščius širdies plotus. Ta šiluma kitokia. Prasminga – iš tėvų, iš draugų, iš saulės, iš medžių. Aš vėl gyvenu!

Aš vėl laimingas – štai įveikiau egzaminus. Bet koks įdomus Pasaulis! Kiek daug visko aplinkui ir kiek daug panašių žmonių į mane – su keistomis ugnelėmis viduje. Jos jungiasi, liepsnoja, išaugina sparnus, apsvaigina. Aš skrendu! Ech kaip gera! Ne… Mums gera kartu! Aš viską užmirštu ir viską atleidžiu. Rodos nieko daugiau nebereikia.

Štai pirmas medis, kurį pasodinau, pirmas tiltas, kurį pastačiau, daug pirmų didžių dalykų. Degu viduje! Bet tai dar niekis, kol paėmęs žiedelį priklaupiu ant kelio ir išgirstu “Taip”! Kandžiojantis virpulys užlieja kūną, bet ir jis nublanksta išgirdus savo vaikų verksmą. Dabar jau aš duodu tą pačią šilumą jiems.

Jie auga, džiugina mus, ir net būnant toli, kažkas virpa viduj, kažkas, kas mus jungia. Kartais su namais, su gimtine, su praeitim, su viskuo kas brangu. Jungtis tokia stipri, jog pakylėtas įveikiu jūras, vandenynus, kalnus, iššūkius, sukuriu daugybę naujų dalykų – tam, kad pasidalinčiau tuo neapsakomai nuostabiu jausmu.

Dabar, žvelgiant į seną žmogų, matau jo akyse visa tai, ką pats išgyvenau ir dar daugiau. Juk ir jis toks pat buvo. Bet jo nebelieka. Širdis liūdi, bet šildantis jausmas nemiršta. Jis amžinas, gyvas, ir jam neužteks jokių žodžių aprašyti. Ir atrodo jau tūkstantį kartų supratau kas tai, bet vis atrandu kažką naujo, stipresnio, neapsakyto… ir visa tai yra Meilė!

Visa kas gera sukurta Žemėje, buvo sukurta Meilės dėka. Koks laimingas būtų žmogus, jei jis visą gyvenimą mylėtų 🙂