atostogos

Telefoninis pokalbis sukrėtė ir privertė susimąstyti kiek daug yra žmonių, kurie trokštamus dalykus vis nukelia rytdienai, kitiems metams, kai darbų sumažės, kai užaugs vaikai, arba dar kas nors įvyks… Rodos kalbėjomės apie nuostabiausius dalykus t.y. atostogas ir keliones. Pašnekovė išsitarė, kad ji net nelabai žino ką reiškia atostogos, o jų šeima jau keli metai nebuvo niekur išvažiavę, netgi pas mylimą pusbrolį, su kuriuo kartu prabėgo nerūpestinga vaikystė, kiekvienos vasaros atostogos su juo būdavo įdomios ir kuris gyvena vos 130 kilometrų nuo jų, prie Nemuno, gražiame nedideliame žaliame miestelyje ir jau ne kartą kvietė pasisvečiuoti. Deja, ji negalėjo sau to leisti, jų šeimai ši kelionė buvo per brangi, nes jie taupė ir statėsi namą. Statybos vyko jau gal kokie 5-i metai, gal daugiau, tiksliai nežinau, bet tikrai ilgai. O vaikai auga ir puikios atostogos jiems būtinos. Galvoje sukosi galybė minčių – namas svajonė yra gerai, bet kodėl atsisakyti tokių mažų gerų dalykų, daugybės kitų svajonių? Ar vaikams tikrai reikia to namo? Kam statyti, jei nebegalima paskui nieko sau leisti, kad net paprastos atostogos neišeina? Ar gyvename dėl savęs, vaikų ar dėl namo? Vaikai užaugs ir išeis – jiems reikia įspūdžių, emocijų, pilnaverčių atostogų. Kažkodėl sekundės dalelytę prabėgo prisiminimas iš vaikystės, kai 4-ių asmenų šeima gyvenome 42 kv.m. bute ir puikiai viskas tilpo, bet kiek mes keliaudavome! Kelionės tais laikais buvo kitokios – po Lietuvą! Ot atostogos būdavo. Pašnekovės ištarti žodžiai “Gal kitais metais pavyks tai padaryti” sugražino mane į pokalbį. Buvo liūdna už juos… Bet tuo metu tesurezgiau kelis sakinius su potekste „Juk galima rasti būdų…“.  Tačiau vėl išgirdau, kad daug kainuoja… į svečius tuščiomis juk nevažiuosi… Liūdnas pokalbis…  prie jo netrukus grįšiu.
Viename ankstesniame įraše minėjau, jog žmona pirmadienį netikėtai turėjo išvykti. Nemalonus išvykimas buvo į laidotuves. Mirė jos bendradarbės mama. 56-ių metų. Bjaurus dalykas kai kurios ligos. Ir niekas nežinom kada. Grįžusi žmona pasakojo, kaip kalbėjosi su savo drauge ir pakartojo jos žodžius “Štai ir nebėra. Tai nutiks ir mums, o mes taip ir nepadarėme visų dalykų ką norėjome. Ir mes va atidėliojame, kol kas nors įvyks, pasikeis, per kitas atostogas, kitais metais, kol užaugs vaikai…” nebaigta mintis pasakyta laiku ir vietoje buvo suprantama ir senai žinoma visiems. Kodėl mes taip nesielgiame? Ko reikia?

Padėjus telefono ragelį, abi situacijos susipynė ir kelias sekundes pagalvojau, jog ir pas mane yra tokių atidėliojamų dalykų. Manau pas daugelį yra. Ką galiu padaryti kitaip? Ko noriu? Ko nori mūsų vaikai, artimiausi žmonės? Rašau šį tekstą praėjus vos trims valandoms nuo to pokalbio ir dabar esu lėktuve skrendančiame virš Ukrainos (keistas jausmas, kai apačioje karas), bet žinau, kad nusileidęs paskambinsiu mamai ir pasakysiu, kad džiaugiuosi jog turiu, kam paskambinti, kur nuvažiuoti per šventes ir kad ji dar gyva.

Ką galime pasiimti iš šios istorijos? Senai visiems žinomą tiesą – darykime tai, ko labiausiai norime, kas teikia mums džiaugsmo, planuokime savo laiką, skaičiuokime jį, tai didžiausias mūsų turtas, kurio niekas negali atimti… nebent… mes patys nuspręsim jį atiduoti. Televizoriui, pagyroms, tuštiems pokalbiams apie nieką, skundimusi kaip yra kitur gerai, o pas mus blogai, o gal atiduosim vaikams, kuriems reikia, kad su jais žaistų, kvailiotų, išdykautų, mokytųsi, o gal pažinimo procesui, mokslams, o gal didelėms korporacijų piramidėms, kur stovi valdžios didžiuliai nepajudinami sluoksniai, maitinami apatinių sluoksnių, o tam, kad pakilti aukščiau reikia lysti šiknon, stengtis, įrodinėti, nuolaidžiauti – kam skirsime savo laiką? Savo turtą? Mes sprendžiame patys. Juk ateis ta diena, kai sėdėdami tuščiame name, prie spragsinčio židinio, su skauduliu širdyje prisiminsime vaikų keliamą klegesį, kokios nuostabios būdavo atostogos kartu su jais, didžiausią betvarkę namuose, išpaišytas užuolaidas, stalą, subraižytos grindys primins kaip vaikas paėmęs dildę mokėsi pažinti fizikinius trinties metodus – ir buvo pikta, tuomet, bet nelabai… nes tai tik grindys, o vaiko šypsena įstrigusi atmintyje pasidaro neišdildoma, net ir su dilde… kurią paėmus prisimenam tą patį… tada nusišypsom, paskambinam vaikams ir papasakojam prisiminimus, bet jiems tai gali būti ir neįdomu, nes galbūt  jie gyvens tokį gyvenimą, kokį nugyvenome mes patys, o gal bus labai įdomu, nes jie patyrė viską kartu. Tuomet bus labai gaila, kad negalėjome nuvažiuoti i mažą jaukų miestelį prie Nemuno ir atostogos prabėgo vėl sėdint namie. Laikas bėga. O gal dar nevėlu vaikams pasakyti, važiuojam kartu 😉