Dalyvavau įdomioje diskusijoje – ką galima leisti vaikams, o ko ne, kas įtakoja vaiko raidą. Nuomonių buvo įvairių, net kategoriškų, tačiau kilo šaunių minčių apie vaiko raidą, kurioms daugelis pritarė ir jomis noriu pasidalinti, gal net padiskutuoti.

Man atrodo, jog visi mes gimstame pilnai viskam pasiruošę, mylimi ir mylintys, bei galintys kur kas daugiau nei manome. Tačiau, išmokdami naujus dalykus, išsiugdydami tam tikrus įgudžius, drauge su teigiamos informacijos srautu, mes (ir visi visi vaikai) gauname visą spektrą baimių, stereotipų ir draudimų. Dažniausiai draudimai, perspėjimai ar šiaip negatyvi informacija yra paremta artimųjų asmenine patirtimi, kuri smarkiai įtakoja vaiko raidą. Gan dažnai nutinka, jog norėdami gero, mes darome bloga.  Tarkim pavyzdys apie žirkles (ar kažką panašaus pvz degtukai ir t.t.) – daugelis, pamatę vaiko rankose šį prietaisą, įžvelgia pavojų ir ima griežtai drausti jį imti. Dažnai vaikas dar nesupranta to draudimo prasmės, bet jam smalsu ir tas smalsumas vis tiek vieną dieną nugalės. O galbūt geriau bandyti patenkinti tą vaiko smalsumą, suteikiant jam dar daugiau žinių apie vieną ar kitą daiktą, ką su juo galima veikti ir parodyti, kad jis gali padaryti “popa” 🙂 Tuomet tikriausiai pats vaikas rodys pirštu į žirkles sakydamas “ne, popa”. Čia daug versijų yra galimų – tačiau pažystų labai šaunią šeimą, kuri leidžia vaikams praktiškai daryti ką tik jie nori. Galbūt dėl to vaiko raida šioje šeimoje skiriasi nuo kitų bendramečių – šie vaikai daug daugiau žino nei kiti vaikai. Jie yra žingeidūs, patys vertina ir mąsto, ir jie skiriasi nuo daugumos, nes daugumai buvo uždrausta mąstyti patiems. Skaityti toliau…