Vos prieš kelias dienas, patyčios mokykloje pasibeldė į mūsų duris ir labai netikėta forma. Mūsų devynmetis sūnus, kartu su kitais keliais vaikais, negražiai kalbėjo ir prasivardžiavo. Pažeminto vaiko tėvai, parašė elektroninį laišką visos klasės tėvams ir mokytojams. Buvo gėda. Žmona iš susijaudinimo verkė. Pradžioje nežinojome ko griebtis. Juk daug kartų kalbėjome, jog patyčios yra netoleruotinas dalykas.

Visą dieną vaikas buvo mokykloje, o po mokyklos dar turėjo eiti į gimtadienį, tad atėjus vakarui pyktis šiek tiek atslūgo ir virto mintimi kuo nuodugniau pasikalbėti su vaiku ir kokią įtaką daro patyčios. Iš gimtadienio šventės parvažiuoti automobiliu namo mums reikėjo daugiau nei pusvalandžio, tad pokalbiui
tai buvo idealus laikas. Pradžioje klausiau kokius žodžius vartojo (kvailys, durnius, gėjus), kartu išsiaiškinome jų prasmę, kodėl jis juos vartojo, gilinausi į menkiausią smulkmeną. Paaiškinau, kad patyčios daro neigiamą poveikį vaikams. Į daugelį klausimų išgirdau atsakymą „nežinau“, bandymą teisintis, jog ir kiti taip darė. Teištariau, kad man neįdomu ką darė kiti, man įdomu ką jis darė. Sūnus išsisukinėjo arba nenorėjo kažko sakyti. Pokalbis buvo sunkus, retsykiais vos tvardžiausi nepradėdamas šaukti, bet susivaldžiau. Dar po kelių piktokų klausimų, buvo vėl bepradedąs verkti. Visa tai nutraukiau, pasakydamas, jog jo ašaros nekelia jokio gailesčio šioje vietoje ir man vienodai rodo ar jis verks ar ne, jis yra didelis ir už savo veiksmus privalo pats atsakyti. Nustebau, nes sūnus nustojo verkti. Tuomet pradėjome racionaliau kalbėtis.

Klausinėjau toliau – ar mes juo rūpinamės? Ar kartu žaidžiame, ar ledų perkam, į kiną einam, į svečius važiuojam, žaislus, knygas perkame, važiuojame atostogauti pagal vaikų norus, aplankome vietas kur vaikai nori nukakti, darome valgyti tai ką jis nori valgyti, leidžiame pažaisti kompiuteriu, telefonu ir t.t. Norėjau parodyti, jog darome daugybę dalykų , kurie jam padeda jaustis gerai. Paklausus ar jam tai patinka jis atsakė TAIP.

Tuomet perėjome prie blogų klausimų. Ar jam patinka, kad jo patyčios privertė mamą verkti? Kad tėčiui gėda? Kad esame nusiminę, liūdni, blogai jaučiamės? Ar nori užaugti blogai besielgdamas? Ar patyčios netaps kasdieniniu reiškiniu ir t.t. Į šiuos klausimus sūnus sunkiai ir tyliai atsakė, kad nepatinka. Jo paniuręs veidas bylojo apie vidinę kovą vykstančią jo galvoje. Tęsiau toliau – perklausiau ar šios patyčios yra atsakas už mūsų gerus darbus? – vėl išgirdau tylų „ne“. Situaciją dar paaštrino tokie klausimai kaip „Ar nori, kad tave taip pravardžiuotų, ar nori kad kiti vaikai su tavimi taip elgtųsi? – jis vos išlemendavo „ne“. Ašaros riedėjo skruostais. Po klausimo ar gerai jautiesi – buvo tylu.  Mačiau, kad pagaliau vaikas suprato pasielgęs negerai.

Po neilgos pauzės, paklausęs ar mane sūnus girdi, pasakiau, kad aš jį labai myliu, aš noriu su juo draugauti, žaisti, bet negaliu to daryti, kol patyčios bus jo palydovas ir jis elgsis taip kaip vakar mokykloje. Kelias minutes patylėjus, perėjau prie teigiamų klausimų, tokių kaip „Ar nori gerai jaustis? Ar nori draugauti? Žaisti? Juoktis, keliauti?“ Jam buvo vis dar sunku kalbėti, bet jis palinksėjo galvą, tuo parodydamas, kad jau galima bendradarbiauti.

Klausinėjau toliau – ką galime padaryti, kad šią klaidą atitaisyti ir kad patyčios daugiau nepasikartotų? Ar gali atsiprašyti? Kas bus jei dar kartą taip pasielgsi? Kaip jis tai padarys? Kas bus jei iš jo kiti tyčiosis? Kas bus kai matys kitus besityčiojant iš ko nors? Ir t.t. Į visus klausimus padėjau jam rasti atsakymus. Vaikas kalbėjo kartu. Jis jau buvo atsiprašęs savo klasioko už tokius žodžius, tačiau matėsi jog supranta, jog patyčios padarė žalą ir jaučia atsakomybę. Po pokalbio paprašiau, kad jis viską pakartotų ką suprato ir ką reikia daryti, kad patyčios nepasikartotų. Vaikas kuo puikiausiai paaiškino, jog pasielgė negerai, jam dėl to labai gaila. Kad kitą kartą jei pamatys tyčiojantis iš ko nors, jis bandys nutraukti tas patyčias arba kvies mokytoją. Jei patyčios bus nukreiptos į jį, jis nekreips dėmesio ir nueis šalin, pasakydamas, kad jei jie taip vadina, greičiausiai patys tokie yra. Grįžus namo buvo jau vėlus vakaras, tad iš karto nuėjome miegoti.

Ryte, prie pusryčių stalo, žmona vis dar nežinodama mūsų vakarykščio pokalbio detalių, pradėjo klausinėti sūnaus kas nutiko mokykloje ir ar jis žino kas yra patyčios. Nedelsdamas įsiterpiau, pasakydamas, jog tai ką jis padarė yra labai negerai, tačiau mūsų sūnus šaunuolis, nes viską prisipažino, suprato kad patyčios yra labai negeras dalykas ir suprato ką reikia daryti tokiais atvejais. Mačiau, jog sūnus sėdi veikiamas dvejopų jausmų ir blogų, kad prasivardžiavo, ir gerų, kad ką tik jį užstojau. Paprašiau jo dar kartą pakartoti ką suprato ir ką išmoko iš to įvykio. Jis pakartojo. Savais žodžiais paaiškino kas yra patyčios, ką darytų kitais tokiais atvejais ir dar kartą pasakė, kad pasielgė negerai.

Tą patį padarėme dar sykį vakare. Žinau, kad dar kartą paprašysiu po savaitės ir įsivesiu priminimą, kad paklausčiau po mėnesio. Kam? Kad prisimintume visi kas yra patyčios, ką padarėme ne taip ir kaip reiktų elgtis ateityje. Visai nesididžiuoju tokiomis patyčiomis mokykloje, labai gaila, kad taip nutiko ir užjaučiu kitą vaiką ir jo tėvus. Tačiau, tai kas nutiko – mes jau nepakeisime. Galime pakeisti tik ateitį, kad patyčios mokykloje daugiau nepasikartotų.

Šis, negatyvus pavyzdys, man pačiam parodė, kaip iš negatyvios situacijos galima kažko išmokti ir jas paversti teigiamomis, nors toli gražu nevisada taip pavyksta padaryti.

Panašaus klausimų principo laikyčiausi jei patyčios būtų nukreiptos į mano vaiką. Bandyčiau prakalbinti, parodyti jog taip nėra ir kiti vaikai tik iš kvailumo ar nežinojimo taip pasielgė. Išanalizuočiau visą situaciją ir nukreipčiau vaiko mintis link labiau teigiamų dalykų. Jei taip nutiks – būtinai parašysiu.