Girliandos ant langų

Pirmadienis… sunku. Daugelis nekenčia pirmadienių. Bet šis pirmadienis kitoks, nes gavau dar vieną vertingą pamoką. Taigi – karingas pirmadienis prasidėjo! Kodėl karingas?

Mat, iš vakaro paruošiau strateginį atidėliotų darbų puolimo ir laimėjimo planą. Juk būna kartais, kai smulkūs ir neskubūs darbeliai vis atidėliojami? Kartais mažmožiai, kurie gali palaukti… kol galų gale jų prisikrauna tiek, kad rodos sprogsiu kiek reikalų ir kaip viską suspėti. Galvojau savaitgalį įveiksiu – bet juk savaitgalį toks saldus poilsis, patingėti norisi, pažaisti ką nors, paskaityti… ir vis šeštas jausmas šnibžda “Ai, nepabėgs”. Ir tai tęsiasi tol, kol vieną dieną susikrauna tų darbelių visa galybė ir nusprendžiam vieną dieną juos nukariauti. Taip ir aš vieną pirmadienį nutariau – gana, grįžus iš darbo – įveiksiu krūvą darbų (nors jau pora savaičių neprisiruošiau to padaryti). Juk reikia kelis laiškus parašyti, peržiūrėti seminaro video įrašą, susitvarkyti šiokius tokius dokumentus, apskaitą susivesti, mokesčius sumokėti, parašyti senai žadėtą įrašą į tinklaraštį, išsiaiškinti porą internetinių dalykų ir panašiai. Žodžiu sutvarkyti kasdieninį bardakėlį ir pasijusti lengviau, nes smulkmenos nebekandžios iš pasalų pasamonės “tu dar to nepadarei, ano nepadarei”. Susiplanavau viską, susirašiau, net lengviau pasidarė. Viskas – dabar, galvoju, tai pavarysiu vakare. Jaučiausi pakylėtas.

Pirmadienis yra pirmadienis. Driokst vidury dienos žmonos skambutis. Bėda – ji turi išvažiuoti į laidotuves ir grįš labai vėlai. Man teks vyresnėlį vaiką nuvežti į būrelį, tuomet mažesnę sesutę iš darželio, tada į parduotuvę ir tada vėl pas vyresnėlį į būrelį, dar pakeliui užsukant į degalinę. Gryžus daryti vakarienę, pavedžioti šunį, suplauti indus, nuprausti vaikus, suguldyti į lovą. Taip ir bėga vaizdas akyse kaip tvarkau planuotus darbus… jo… šnipštas… entiuziazmui šakės 🙁 Planas žlugo.

Bet, netrukus smegeninėje apsilankė paprasčiausia mintis, jog aš šiandien būsiu su pačiais pačiais brangiausiais savo vaikais! Kokį jie nori tėti matyti ar suirzusį? Ar linksmą? Aišku, kad linksmą! Jau dabar įsivaizdavau, kaip pasišokinėdami nuo kojos ant kojos su mažaja dukrele bėgam pasiimti vyresnėlio iš būrelio. Nejučiomis nusišypsojau ir nutariau, kad matyt taip turėjo nutikti, kad pabūčiau vienas su vaikais – tai padarysiu, kad būtų įspūdingas vakaras.

Na, nesigavo jis idealus, tačiau padarėme viską kas buvo parašyta aukščiau – ir su dukrele šokinėjome eidami pas sūnų, ir šunį visi pavedžiojome (tam dalykui labai tiko vaikams prožektoriai – prisikvatojome iš šešėlių). Bet svarbiausia, man viską padėjo padaryti vaikai – ir valgyti, ir šunį pavedžioti, ir nusiprausė patys, ir daiktus susitvarkė – ar žinote kodėl? Todėl, kad pasiūliau jų kambarius išpuošti Kalėdinėmis girliandomis, jei jie man padės (na, mes jas kiekvienais metais kabiname ant langų, tik šiemet dar nebuvo užkabintos – čia foto iš lauko kaip langai atrodė kitą dieną) – vaikų akys sužibo, jie pradėjo fantazuoti, kurti kaip kabins, padės. Taip ir įvyko.

Pavargau. Skaudėjo visą nugarą ir norėjau tik į lovą, bet matant žybsinčias kalėdines lemputes ir du patenkintus vaikus, pagalvojau – tai vienas nuostabiausių pirmadienių ! 🙂

Mes dažnai priešinamės netikėtiems įvykiams, kurie griauna planus, tačiau gal be reikalo? Gal taip turėjo nutikti? Sustokime, pagalvokime – kas iš šio pasikeitimo gali būti mums naudinga? Gal kaip tik reikėjo sustoti ir pailsėti, prisiminti seną draugą ir t.t. Sunku ir neįprasta, tačiau visada nutiks kas nors netikėta. O mes tuomet galime rinktis – ar tam priešintis, ar paversti nauda.

p.s. O darbai? – nepabėgo, juos padariau paeiliui savaitės bėgyje. Darymo procesas vadinasi labai neįdomiai – planavimas 😉