Laisvadienis. Tačiau mėgautis ilgesnio miego akimirkomis neleido 3-jų metukų dukrelė, kuri kategorišai pareiškė:
– Noriu eiti žemyn žaisti! (miegamasis yra antrame aukšte).
– Gerai, – atsakiau, – bet pirmiausia apsirenkime, nes apačioje šalta, o tu basomis kojomis.
Iš tikrųjų tai dukrelė jau pora dienų gerokai slogavo ir reikėjo saugotis šiomis šlapiomis ir šaltomis lietuviškos žiemos dienomis, tokių basakojiškų pasivaikščiojimų.
– Ne, aš nenoriu rengtis. Eisiu taip! – išdidžiai, kaip ir dera panelei, pareiškė mūsų trimetė.
– Tai bent kojines užsidėkime, va tas su gėlytėmis! – pasiūliau, nes namų grindys rytais būna tikrai šaltos.
– Ne, nenoriu! – jau užsisipyrusiai atkirto ji.
– Gal mes apačioje apsirengsime?
– Ne, aš taip būsiu! Man taip patinka!
Supratęs, kad diskusija niekur nenuves, pasiūliau dukrai “saldainiuką” – pasekti pasaką:
– Gal nori, aš tau vieną trumpą pasaką paseksiu, jei ateisi pas mane?
– Taaaip, noriu pasakos, noriu pasakos! – spindinčiomis akutėmis pribėgo prie manęs ir apsikabinusi kaklą taip, kad net manoji širdelė virptelėjo, palindo po kaldra.

Greitai sukūriau pasaką panašią į šią:
Gyveno kartą berniukas, kuris mėgdavo bėgioti basas. Bėgiodavo sau jis lauke, taškydavo balas, mat buvo vasara ir buvo šilta. Bėgo dienos, atėjo ruduo, berniukas sušalo kojas ir susirgo. Teko jam ilgai namie gulėti ir gydytis. Kol jis sirgo atėjo žiema, ir atšalo net namuose ir grindys pasidarė šaltos, beveik ledinės. Bet jis ėmė bėgioti basomis ant šaltų grindų ir jo kojos taip smarkiai atšalo, kad pavirto į ledą. Taip taip – į tikrą ledą. Ojojoj kiek berniukas prisikentėjo – niekur negalėjo eiti ir sėdėdavo lūdnas namuose.
Bėgo dienos, berniukas daug valgė, daug gėrė arbatų ir svarbiausia visada apsirengdavo ir nevaikščiojo basas, kai būdavo šalta. Todėl jis greitai pasveiko ir pasidarė dar stipresnis nei prieš tai. O kai atėjo vasara – jis vėl su draugais taškėsi balose.

– Ar patiko pasaka? – paklausiau dukrelės.
– Taaaaip, – atsakė ji, – man patinka pasakos! Ir aš daug valgysiu ir arbatos gersiu!
– Tai gal greitai apsirengiam ir einam žemyn blynų kepti? – pasiūliau.
– Gerai! – linksmai sušuko dukrelė.

Be jokių kaprizų apsirengėme ir nukulniavome laiptais linksmai čiauškėdami apie berniuką iš pasakos. Bet kas keisčiausia, kad mūsų nevalgioji dukrelė, tą dieną valgė ir daržoves, ir mėsytę, ir blynus, ir arbatą gėrė – na viską ką daviau, kas sunkiai jai gaunasi įprastomis dienomis. Net mama, grįžusi iš darbo, sunkiai galėjo tuo patikėti, kol nepapasakojau visos istorijos apie dukrelę ir pasakos apie berniuką.

Smagiausia, kai dienos bėgyje, dukrelė kelis sykius pakartojo:
– Tėti, matai aš daug valgau ir būsiu didelė ir sveika, – arba kitas pavyzdys, – aš daug geriu arbatos ir būsiu sveika!

Nors  norėjau tik apmauti kojines – tačiau štai kokia paprastos pasakos pasakiška galia! Gal rytoj vėl reikės išbandyti pasekti naują pasaką 🙂