Prieš kelias dienas lankiausi prekybos centre. Netoliese apsipirkinėjo mama su maždaug 7-8-ių metų berniuku. Veiksmas vyko šalia žaislų skyriaus, kur lentynose galima rasti beveik visas vaikų svajones. Taigi, kol mama rinkosi prekes, vaikas nukėblino iki žaislų skyriaus ir išsirinko norimą žaislą. Tačiau, vaikų svajonės dažnai yra nesuprantamos suaugusiems, o tada viskas ir prasidėjo:

– Kam tau tas žaislas? – paklausė mama.
– Aš jo noriu! – atsakė berniukas.
– Bet namai pilni tokių žaislų!
– Mano draugas tokį turi ir aš jo noriu!
– Vaje… pažiūrėk kiek jis kainuoja….
– Man reikia jo!
– Nereikia!
– Reikia!

Ir t.t. …. visko neatkartosiu, bet veiksmas tęsėsi kokias pora minučių, berniukas ir gražiai prašė, ir piktai, bet niekas negelbėjo. Dar po akimirkos vaiko skruostais ėmė riedėti ašaros. Pavartęs žaislą rankose, kažką paknibinėjęs, jis liūdnai padėjo žaislą atgal į lentyną ir ašarodamas nusliūkino paskui mamą, pykdamas ant jos. Kažkur giliai suspaudė širdį ir man. Kažin, ar teigiamą ar neigiamą prisiminimą, išrėžė šis nutikimas vaiko galvoje. Ar toks turi būti vaikų auklėjimas? Juk jis tik labai norėjo žaislo savo supratimo ribose.

Stovint eilėje prie kasų prisiminiau ne kartą anksčiau matytas situacijas, kai vaikai „iškelia scenas“ – buvo net tokių, kur vaikai griuvo ant žemės, rėkė, verkė, netgi tapo agresyvūs, kai kurie terorizavo savo tėvus  ir t.t. Jie kovojo savais suprantamais būdais, kad pasiektų savo.  O kadangi vaikų svajonės suaugusiems kartais atrodo keistos, sugausieji kovoja su jomis. Nesakau, kad taip nutinka visiems ir nuolat, tikrai ne, bet manau daugelis iš mūsų yra matęs tokių incidentų. Savaime aišku, yra daug tėvų, kuriems yra kur kas lengviau nupirkti tą daiktą, kad tik vaikas būtų laimingas, nusiramintų, arba „atstotų ir nebezystų“. Visokių atvejų būna. Tai irgi yra vaikų auklėjimas. Bet ar tai gerai?

Mūsų šeima taip pat buvo susidūrusi su šiuo reiškiniu. Ir kol vaikas buvo mažas (kol nemokėjo skaičiuoti) tai išsprendėme gan paprastai . Aišku jo užmojai būdavo taip pat mažesni ir galima būdavo atsipirkti saldainiais ar kokiais mažmožiais. Patekus į prekybos centrą, vaikas yra pilnas emocijų, jis mato kad mes perkamės, tai ir jis nori ką nors pasiimti sau (jis dar nesupranta kad už tai reikia mokėti). Ką mes darėme – įvedėme vieno daikto taisyklę. Beveik visada sutikdavome su jo prašymais ko jis norėdavo, tik paaiškindavome, kad vienu metu negalime dviejų daiktų pirkti (čia pasitelkdavome fantaziją kodėl – derybos būdavo įdomios) ir leisdavome išsirinkti vieną.  Tai skambėdavo maždaug taip:

• Gerai, perkam, bet išsirink vieną daiktą, kurio tu labiau nori.

Mūsų atveju, tai suveikė labai teigiamai – vaikui nebuvo draudžiama, bet jam leido rinktis! Kad būtumėte matę, kokios psichologinės kovos kartais vykdavo vaiko galvoje kai jis rinkdavosi.  Gali būti, kad tada gimė labai gero klausimo “Ar man iš tikrųjų reikia šito daikto?” užuomazgos.

Laikas bėgo, vaiku svajones augo, tad didėjo ir norai prekybos centruose. Artėjo didesnių žaislų, derybų metas. Tuo metu gan daug skaičiau finansinių knygų, ir kelios jų pakišo man fantastines idėjas, kurias pakoreagavus ir apjungus – gavosi fantastiškas rezultatas, kuriuo džiaugiuosi iki šios dienos. Kaip pavyzdį pateiksiu vieną nutikimą. Sūnui tuomet buvo berods 7-i metai. Mes lankėmės tame pačiame prekybos centre, ir matėme labia panašią situaciją, tik vaikas ten reagavo dar karščiau, griuvo ant žemės, rėkė, na visaip kaip bandė protestuoti prieš tėvų valią…. Sūnus žiūrėjo žiūrėjo į visą tą vyksmą, atsisuko ir gerokai nustebęs paklausė:

• O kodėl tas vaikas pats nenusiperka sau norimo daikto?

Čia reiktų pasakyti, kad sūnus būdamas 7-ių metų jau suprato kas yra pinigai, jų vertę, nuolatos turėjo savo pinigų ir niekada jų nebuvo pristigęs. Ar mes jų daug duodavome? Ne, anaiptol, mums tai kainavo netgi mažiau nei prieš tai kai pirkdavome jam po vieną prašomą daiktą ir dėdavome arbatpinigius į mokyklą. Tai padarėme naudodami labai paprastą įrankį, kurį pavadinau „Finansinis gidas vaikams“. Naudojant keletą elementarių finansinių principų, mes sutaupėme! Vaikas turėjo savo pinigų, suprato kas yra santaupos, pradėjo daiktus pirktis pats ir žinoma išvengėme nesusipratimų su pirkiniais. Tuo viskas nesibaigė – 8-ių metų gimtadienio proga, vaikas panoro įsigyti X-box žaidimų konsolę, jis paprašė mūsų pagalbos, tačiau pusę kainos sumokėjo savais pinigais. Sūnus suprato jų vertę. Jam buvo sunku skirtis su tokia suma, tačiau, toks buvo jo sprendimas.

Ką daro vaikai su tėvų pinigais, jei lengvai jų gauna? – dažniausiai jie elgiasi neatsakingai, nesupranta jų vertės, ar kaip jie yra uždirbami. Tačiau vaikai kur kas atsakingiau skaičiuoja savo pačių santaupos ir ką gali už juos įsigyti. Pritaikius keletą paprastų finansinių taisyklių, mums pavyko išmokyti vaiką elgtis atsakingai. Dabar mūsų vaikas pats sau nusiperka ko nori ir kada nori. Kol kas tai yra tik ledai, saldainiai, bandelės, vaikiški žurnalai, nedideli žaislai ar šiaip kokios smulkmenos. Bet vieną dieną tai pavirs didesniais pirkiniais. Savaime aišku, kai mes atostogaujame, ar visa šeima einame ledų – mes vaikams perkame visokius skanėstus.

Vaikas negalėtų smulkmeniškai paaiškinti kas yra palūkanos ar investavimas, taip kaip padarytų suaugę. Tačiau pritaikius keletą finansinio gido taisyklių, jis pradeda suvokti šiuos dalykus, pradeda pamatyti skirtumą tarp uždirbamų pinigų ir gaunamų pasyvių pajamų. Esu dėkingas keletui knygų, keletui nutikimų, kad suradau paprastą ir efektyvią priemonę kaip ugdyti vaiko finansinį išprusimą.

Kas įdomiausia, kad šį metodą gali pritaikyti kiekviena šeima, nepriklausomai nuo pajamų ar išsilavinimo. Tai paprasta, naudinga ir smagu. Tai pusiau žaidimas, tik su tikrais pinigais ir tikromis patirtimis.

Atsidėkodamas Kortagų fanams ir tiems kas skaito šį tinklaraštį, dalinuosi su Jumis „Finansiniu gidu vaikams“. Norintys nemokamai išbandyti – spauskite čia „Gauti finansinį gidą vaikams“ ir mes atsiųsime Jums šią vertingą dovaną.