Ji ryte anksti pirma pakilo
Ir pažadino visus
Žolę, medį užu šilo,
Nušvietė žmonių namus.

Visa kas aplink nubudo,
Ir i darbus pasinėrė,
Kas darbuosna, kas mokyklon,
O kas plunksną, pjūklą, pelę kėlė.

Ji nesnaudžia dirba stropiai,
Rūpinasi mum visais,
Šviečia, šildyt nenustoja,
Glosto savo spinduliais.

O žmogelis užsisukęs
Rupėsteliai ant kupros.
Plyšta jo galva per pusę
Noris kaukt – mažai naudos.

Susilenkęs, susiraukęs,
Vis kalena klavišus.
Spokso akys jo ekranan
Sprendžia darbus, rūpesčius.

Prakeikta dėžė kvailioja
Spustelt tenka ctrl-alt-del.
Žiū – iš naujo jis startuoja
Ir problemų jau nebėr.

O kad taip galėtų jis
Spustelt sau ctrl-alt-del
Palengvėtų atšviežėtų
Spaustų vėl ir vėl ir vėl.

Smegenų užvirus košė
Nepaleidžia taip lengvai.
Traukia ji mus mirtinguosius
Pasinervinti kaip reik.

Saulė leistis jau pradėjo
Raudonuoja jos kraštai.
Atidirbo ji šiandiena
Sunkiai, stropiai, bet šiltai
Atsigaus ir pailsės,
O rytoj visiems ir vėl padės.

O kad taip mokėt perkrauti
Savo smegenis didžiuosius.
Taip kaip saulė gale lauko
Dieną eitume miegoti.

Gal mažiau problemų būtų
Ir nereiktų ctrl-alt-del.
Žvilgtert saulėn mums pakaktų,
Rūpestėlių štai ir nėr.

Linas Kėvelaitis

2015.07