Nesenai dalyvavau pokalbyje, apie vaikų kaprizus,atitolimą ir paauglystės užuomazgas, neretai pavirstančiais į rūpesčius, kurie dažnai šeimai yra sunkiai įkandami. Vaikai auga greitai, skatindami augti ir mus. Kai kurie mūsų auga kartu su savo vaikais, tačiau kartais mes stovime vietoje su savo įsitikinimais, baimėmis, būdami “teisūs kaip visada” ir t.t. Tuomet vaikams tampame neįdomūs, pradedame tolti, nesusikalbėti, ryšiai atšala, bet iš tikrųjų bėgame vieni nuo kitų.

Vienas psichologas yra pasakęs “Pirma kliūtis augti kartu su vaiku yra manyti, kad Jūs jau viską žinote ir, be abejo, žinote, kas geriausia Jūsų vaikams”

Augti su vaiku – tai likti atviru pokyčiams. Daugelis tėvų nori, kad viskas eitų jau žinoma vaga: vaikas klauso, mokosi, lanko būrelius, draugauja su gerais vaikais, yra mandagus, artimas tėvams; vėliau studijos, santuoka, solidus darbas…beveik viskas suplanuota. Panašiai užaugau ir aš. Ir dabar drįstu pasakyti, jog daug ką praradau. Tokį suplanuotą gyvenimą pavadinčiau riedėjimu bėgiais. O kas jei bėgiai baigiasi? O kas jei ten kliūtis? Įkalnė, arba nauja bėgiai, arba sankryža, tunelis ir t.t…? Ar mes viską galime numatyti?

 

Ar nebūna, kad tokie bėgiai mūsų vaikams yra nepatrauklūs? Dažnas nenori važiuoti tais bėgiais ir to apraiškos pasireiškia dar vaikystėje. Vėliau kyla klausimai “O kodėl reikia stoti į universitetą? O kodėl turėčiau gyventi taip ir taip?” O tėvai, dažnai puola atsakinėti jiems labai gerai žinomus teisingiausius atsakymus, apart to, kad užduoti keletą klausimų tiek vaikams, tiek sau patiems.

 

Kartais, norėdami padaryti didesnį poveikį vaikams, truputį juos pagąsdiname ateitimi „prie konteinerio“ ar panašiais dalykais. Bet ateities niekas nežinome, ir galbūt „prie konteinerių“ gyvena pirmūnas ar stropuolis-paklusnuolis. Greičiausiai yra visokių. Tokie “pamokymai” daro vaikams emocinį spaudimą ir neverčia mūsų gilintis į vaiko pasaulį. O dar geriau, kad mes dažnai jau turime savo atsakymus į visus klausimus ir mums nėra reikalo gilintis… Ar jūs norėtumėte kalbėtis su žmogumi kuriam “ir taip viskas aišku”? O ką mūsų vaikams kalbėtis su mumis, riedančiais savo bėgiais ir tvirtinančiais, kad tai vieninteliai bėgiai pasaulyje? Kai aplinkui yra daug kitokių bėgių… Juk mes savo gyvenime tai pat nesame idealūs ir turime įvairių rūpesčių, klystame, pamirštame ir t.t.

 

 

Jei norime susišnekėti su savo atžalomis, turime nelaikyti jų „mažu vaiku“. Juk prieš mus stovi jauna drąsi asmenybė, norinti viską išbadyti pati! Tai normalu – ir mes tokie buvome, patyrėme, bet nebūtinai mūsų asmeninę patirtį reikia skiepyti vaikams. Jiems norisi būti savarankiškais, patiems priimti sprendimus, pažinti gyvenimą, tačiau suaugę dažnai sunaikina šį pažinimo troškimą labai anksti. Tai darome linkėdami tik gero savo vaikams, norėdami juos apsaugoti nuo blogio. Tačiau ar mes tai darome tinkamai, ar tik bandome įstatyti jau važiuojantį garvežiuką ant bėgių, kurie veda ten, kur norime mes? Galbūt geriau išmokyti pačiam pasidaryti bėgius ir nusitiesti juos ten, kur norisi labiausiai? Manau, jog kur kas svarbiau yra užauginti savarankišką vaiką, kuris mokės apsisaugoti nuo blogio pats. Mes negalėsime visą gyvenimą nurodinėti vaikams ir perspėti apie visus pavojus, kurie jų tyko. Tačiau, mes galime tapti geriausiu vaiko draugu, kuriuo jis pasitikės ir tarsis, susiduręs su pavojumi.

 

 

Pamėginkime bent vieną dieną įsivaizduoti, jog Jūsų vaikas pats nusprendžia kurie draugai geriausi ir kuris kelias jam geriausias. Taip, tuojau atsiras komentuojančių, jog jei leiskime vaikams savivaliauti, nesimokyti ir t.t. kas tuomet bus… Atsakau, dėl vienos dienos, ar valandos per dieną – nieko nenutiks, tačiau leiskite vaikams eksperimentuoti, Jums matant, Jums pritariant ir Jums palaikant, nei darant tai paslapčia. Juk geriausi moksliniai darbai nutinka eksperimentuojant, o ne darant viską pagal taisykles. Nesislėpkime už savo taisyklių, norų, aukime su vaikais kartu, mokykimės ir mes.

Vaikų mintys nėra užkrėstos mūsų patirtimi ir apribojimais, jos atviros, drąsios, dažnai novatoriškos. Tačiau, vos koks jaunuolis pabando pasakyti savo nuomonę, iš karto kyla vyresnių individų pasipiktinimo bangos, kad tokios mintys prives tik prie blogio. Vykdyk kaip patariama, o kai įvykdysi pamatysi, kad buvau teisus! Tuomet vaikai sukaustyti baimės ir suformuotų stereotipų vykdo ir dažniausiai nurieda tais pačiais bėgiais, kaip riedame ir mes. Mes dažniausiai norime savo vaikams paties geriausio, kad jie gyventų kitaip nei mes, geriau už mus, tačiau su savo tiesomis, pasmerkiame vaikus eiti mūsų pramintu taku.

Jei mes visi pasistengsime nekišti vaikams savo tiesų, nedrausti, o skątinti, klausti ką vaikas mano vienu ar kitu klausimu, domėtis jais, kartu pasvajoti, ką veiksime po 5-ių, 10-ties metų, kaip galime tai pasiekti kartu – manau netrukus vaikai mums patys užduos labai įdomių ir protingų klausimų ir tuomet neliks nieko kita, kaip eiti drauge su savo vaikais koja kojon J

Pabaigai pateiksiu vieną pavyzdį apie nedraudimą. Sūnui buvo gal kokie 5-i metukai, mes stovėjome prie viryklės ir kažką ruošėmės virti. Jis manęs paklausė:

• Tėti, ar galima liesti ugnį?

Pagavau save beatsakantį, jog ne negalima, nudegsi… ir atsakiau:

• Taip galima, – ir stebėjau ką jis darys.

Vaikas atkišo pirštą ir … nudegė…

• Tėti, bet tu sakei, kad galima…ir t.t. …
• Taip, aš sakiau, kad galima, tačiau tu neklausei ar skaudės ir kas bus kai įkiši. Dabar tu pats supratai kas nutiko ir žinai kas tai yra.

Taip, aš buvau šalia, žinoma atšaldėme pirštuką, žinoma patepėme ir nieko baisaus nenutiko. Bet taip pat mes pasikalbėjome kaip vyras su vyru. Mes buvome draugai ir vaikas ant manęs nepyko, nes jis tuo metu važiavo savo bėgiais ir jam buvo smagu perimti vairalazdę, tačiau … 🙂

Nuo to karto, nesu matęs ar girdėjęs, kad mano vaikas žaistų su degtukais ar ugnimi. Net noro tokio nerodė (kai prisipažinsiu, mano tėvai su manimi turėjo problemų šioje srityje…bet tiesa sakant, jie man nuolatos kartodavo, kad su ugnimi žaisti Negalima…).