Panarinęs skaudančią galvą sėdėjau prie kompiuterio. Darbų milijonas, šefas nepatenkintas kvailys, reiklūs klientai, stresas darbe, bloga nuotaika… natūralu jog panorau atsikvėpti – pakėliau akis ir žvilgterėjau pro langą. Ten buvo TAI – kuo nusprendžiau pasidalinti su Jumis. Tai akimirksniu išssklaidė darbinius rūpesčius, sugebėjo pakelti nuotaiką, akimirksniu mintyse atbėgo vaizdiniai apie džiūgaujančius mano vaikus, mylimą žmoną, gerą laiką, akimirkas praleistas kartu su jais. Kaip norėjau pasidalinti tuo jausmu su savo brangiais žmonėmis, kaip jiems parodyti ar perteikti bent dalelytę To ką dabar matau? Et, koks didingas, bet jautrus grožis! O jausmai, sukilę viduje, ima ir daro stebūklus –  ima ir užtaiso kelias lopinčias banalias skyles apie nebaigtą ataskaitą, apie neparašytą e’mail, apie kilogramus aliuminio ir tūkstančius ne mano eurų, apie biudžetus.. tpfu… šiai akimirkai tai netinka.
O galinga mintis vis dar matydama Tai, mintanti kylančiais jausmais, nusklendžia tolyn. Aš pasiduodu…, sklendžiu kartu…Neapsakomu greičiu veikiantis makaulės kompiuteris kyšteli ateities planų – kaip mes su šeima dar keliausime, žaisime, pramogausime ar tiesiog būsime kartu ir tikiuosime matysime Tai, ką aš dabar matau. Tas nepasakomas grožis, leidžiasi už debesų, kažkur toli už miesto, gal net už jūrų, vandenynų. Akimirką mintyse nuskamba dukrelės balsas “Saulytė miegoti eina ir debesėliais užsikloja. Lytoj vėl pas mus ateis il tada mes vėl žaisime. Gelai?” Širdis pravirksta nematomu virpulingu džiaugsmu, tuomet imu telefoną ir nufotografuoju saulėlydį, kurį matau pro savo kabineto langą, kad galėčiau pasidalinti su savo šeima ir paskambinu mylimai žmonai – pakalbam apie nieką, bet gera abiems 😉

Dabar ramu – galiu vėl ramiai dirbti ir kurti ateities planus.

Vaizdas neprofesionalus – bet buvo labai gražu 🙂

Saulėlydis 🙂

Pabandykime pamatyti kas visai šalia, pamatykime savomis akimis, pajauskime, ir galbūt savaip išgyvenkime tokias akimirkas. Branginkime jas, nes kaip sakoma nuo meiles iki neapykantos – vienas žingsnis, kartais viena maža smulkmena, ne vietoje ir ne laiku – pridirba tiek, kad net kalbėti nesinori, kai kam tris dienas, o kai kam amžiams… tačiau kartais koks mielas mažmožis pasako daug daugiau už tūkstantį žodžių. Tada būna taip gera:) Bet gera visada negali būti, ir nebus, nes jei nebūtų blogio, nesuprastume kas yra gėris. Manau, kad ir nuo blogos nuotaikos iki bent jau geresnės yra toks pats mažytis žingsnis. Tereikia išmokti jį pamatyti 🙂