Vos prieš metus susidūriau su problema, kad nemokami žaidimai tiek kompiuteryje, tiek telefone tapo vaiko kasdienybe. Vos radus laisvą akimirką, mano vaikas tik ir taikydavo kaip įsijungti kompiuterinį žaidimą. Prasidėjo įvairūs atsikalbinėjimai, tokie kaip „Aš neturiu ką veikti, aš pavargau, man neįdomu, nusibodo ir t.t.“

Kartais atrodydavo, kad paveiktas kompiuterinių žaidimų vaikas greitai susinervuodavo ir prarado vaikiškus džiaugsmus elementariais dalykais kurie mus supa. Nemokami žaidimai telefonuose šiais laikais yra lengvai prieinami net mažamečiam vaikui.

Pradžioje bandėme drausti, riboti žaidimo laiką, aiškinome jog nemokami žaidimai yra negerai ar įtraukinėti vaiką į kokią nors veiklą, tačiau tai nedavė apčiuopiamo rezultato. Nemokami žaidimai vis dar karaliaudavo namuose. Visa tai darėme, nes laikėmės nuostatos, jog internetiniai žaidimai yra blogis. Prie šių mūsų poelgių prisidėjo ir vaiko suirzimas negaunant žaisti. Tam tikrais atvejais draudimas ir dėmesio nukreipimas pasiteisina, tačiau šiais laikais kompiuteriniai žaidimai savo įdomumu gerokai lenkia kitus užsiėmimus, filmus, knygų skaitymą ar būrelių lankymą. Jeigu internetiniame žaidime kas nors nepavyksta, juk galima iš naujo viską sužaisti, išsaugoti – ir nieko nenutiks. Tačiau gatvėje, kieme, būrelyje – jei kas nors nepavyks gali draugai juoktis, vaikas gali būti atstumtas ir t.t., tad daliai vaikų, nemokami žaidimai internete yra išeitis iš viso šito.

Kita vertus, nepamirškime, jog technologijos keičia pasaulį, ir jei mes žaisdavome su vienokiais žaislais, tai mūsų vaikai jau žaidžia su kitokiais. Kol mūsų mažyliai būna mažiukai, perkame jiems įvairius lavinančius žaidimus, beje yra labai daug lavinančių internetinių žaidimų, tačiau juk kur kas įdomiau žaisti strateiginį ar kokį nors RPG žaidimą. Kyla klausimas – o galbūt tai yra technologinis vystymąsis? Juk vaikas važinėjantis tik smėlio dėžėje su mašinyte – tikrai sunkiau supras kompiuterį, kaip ką nors instaliuoti, parsisiųsti ir t.t. Jei mūsų seneliai žaisdavo mediniais žaislais, mes žaidėme paprastais konstruktoriais, tai dabar vaikai dėlioja iš LEGO nuostabius dalykus. Gal ir kompiuteris, kartu su visa nemokamų žaidimų lavina, yra progreso dalis?

Pasidomėjus ineternete radau ne vienoje vietoje parašytų dalykų, patvirtinančių šias mintis. Pasirodo, jog vaikai žaidžiantys internetinius žaidimus, išvysto greitesnę nei kiti vaikai reakciją yra lankstesnės psichikos, o jei vaikui patinka strateginiai žaidimai – jų mąstymas yra labiau logiškas, strateginis, netgi numatantis kelis ėjimus į priekį.

Kas per daug – tas nesveika. Medikai pataria žaisti internetinius žaidimus ne daugiau kaip dvi valandas per dieną. jei žaidžiama ilgiau – pavargsta akys, kyla susierzinimas, o taip pat miego poreikis išauga. Dėl to tikriausiai, per daug žaidžiantys vaikai neišsimiega.

Sprendimas atėjo labai paprastas ir savaime susiklostė. Aišku buvo keletas pokalbių, kuriuose parodėme, kad tik kažką darant galima pasiekti daugiau. Leidome jam suprasti, kad per daug žaidimų nėra gerai ir sutarėme, kad mes leidžiame jam žaisti su kompiuteriu ar telefonu, jeigu jis kažką padarys gero, kažką pasieks. Ėmėme jį skatinti. Pavyzdžiui – padaro pratybų užduotėles, iškrausto indaplovę, paskaito knygą, aprašo ją, dienoraštį parašo ir t.t. – ir kai tai padaro igyja teisę pažaisti telefonu arba kompiuteriu. Stengėmės užakcentuoti, jog jis gali žaisti, jeigu padarys keletą, kad ir nedidelių darbelių. Vienitelė sąlyga kurią stengiamės kontroliuoti – tai tos dvi valandos. Leidome jam pačiam nuspręsti kada ir ką darys, o kai padarydavo – stengėmės pagirti, padėti. Tikrai yra labai svarbu nepamiršti pagirti vaiko už jo pasiekimus, kad ir kokie jie mums atrodytų maži.

Viso šito pasekmė buvo ta, kad bedarydamas užduotėles, skaitydamas knygas, jas aprašydamas, ar padėdamas mums daryti kažkokį darbelį, vaikas buvo užimtas ir jautė, kad užsidirbo žaidimą telefonu, tačiau pastebimai sumažėjo laikas, praleidžiamas prie telefono.