Gimiau 1972 m. lapkričio 17 dieną Panevėžyje, inžinieriaus ir mokytojos šeimoje. Buvau vaikas, kuriam nuolat kildavo įvairiausių klausimų – kas, kur, kodėl… Visai tai vyko Panevėžio J. Balčikonio mokykloje. Baigęs devynias klases, atsidūriau Panevėžio Aukštesniojoje technikos mokykloje (tuo metu politechnikumas), vėliau – VGTU, kur įgijau statybos bakalauro laipsnį. Dar būdamas pirmo kurso studentas, ėmiausi įvairių darbų – nuo valandinių, šiukšlių vežimo, sargavimo iki barmeno ar optiko. Trečiame kurse įsidarbinau langų gamybos srityje ir tai atitiko mano mokslų specialybę. Troškau būti vertinamas ir gerbiamas aukšto lygio specialistas, toks ir tapau. Tuomet užsibrėžiau tikslą tapti vadovu – ir juo tapau. Užtruko. Tačiau tuomet supratau, kad egzistuoja dvi mokyklos. Viena mus nuo mažens moko ir paruošia išeiti į kitą – gatvės mokyklą, t. y. į gyvenimą, kur toli gražu matuojama ne pažymiais, o tikrais praradimais, skausmu, meile, džiugesiu ir t. t. Manau, daugelis iš mūsų tebesimoko toje gatvės mokykloje, ir kai kam sekasi, o kai kam nelabai. Kodėl taip skirtingai?

Aš mokausi iki šiol. Mano manymu, šių mokyklų mokymo principai, dėsniai ir tikslai ilgą laiką labai smarkiai skyrėsi. Tik pastaruosius kelerius metus matyti jų bendravimo požymių. Knygų ciklas „Kortagai“ iš dalies yra skirtas šių dviejų mokyklų suderinimui, jei taip galima pasakyti, nes šiais laikais viena be kitos šios mokyklos neveikia.

Vaikystėje buvau padauža, krėsdavau įvairias išdaigas, kvailystes, tačiau visada jaučiau pagarbą mokytojams, dirbantiems ir vyresniems žmonėms. Užaugau tokių filmų kaip „Tadas Blinda“, „Kapitonas Tenkešas“, „Robinas Hudas“ aplinkoje. Kieme būdavau lyderis. Vasaras leisdavau kaime pas senelius, o ten – ir šienas, ir runkeliai, ir mėšlas, ir senelio dviratis, kurio pedalų nepasiekiau, begalė paukščių, gyvulių ir žvėrelių (aplinkui miškai ir laukai). Šiek tiek ūgtelėjęs kartu su draugais pradėjau groti akordeonu, gitara, kūriau dainas, lankiau šokius, sportavau, teko pabūti baikeriu su juodu motociklu „Jawa“, kurį turiu iki šiol. Dar vėliau su bendraminčiais įsteigėme Lietuvos „Honda CRX“ nebegaminamų automobilių klubą ir agentūroje „Factum“ užregistravome net du Lietuvos rekordus. Šiuo metu esu vedęs, be galo myliu žmoną ir du vaikus – tai sūnus Nojus ir dukrelė Mėta. Gyvename name šalia Vilniaus, auginame niufaundlendų veislės šunį Gotą. Mėgstu šaudyti iš lanko, žaisti angliškąjį biliardą (angl. snooker), keliauti ir žvejoti. Bet labiausiai mėgstu bendrauti su įdomiais žmonėmis. Bendraudamas radau daug bendraminčių, įkūrėme kelias įmones, įgyvendinome kelis investicinius projektus, bet svarbiausia – pradėjau matyti žmonių vertybes ir atradau daug savųjų. Viena jų – padėti žmonėms, juos mokyti to paties, kad jie galėtų padėti kitiems. Tai yra sunku, bet paprastai nepaprasta. Ir jei kas nors, esant nepatogioms ar nepalankioms aplinkybėms, sako, kad tai nuo manęs nepriklauso, tai padarykime tai, kas priklauso, ir šiek tiek daugiau – tuomet viskas bus gerai.