Dalyvavau įdomioje diskusijoje – ką galima leisti vaikams, o ko ne, kas įtakoja vaiko raidą. Nuomonių buvo įvairių, net kategoriškų, tačiau kilo šaunių minčių apie vaiko raidą, kurioms daugelis pritarė ir jomis noriu pasidalinti, gal net padiskutuoti.

Man atrodo, jog visi mes gimstame pilnai viskam pasiruošę, mylimi ir mylintys, bei galintys kur kas daugiau nei manome. Tačiau, išmokdami naujus dalykus, išsiugdydami tam tikrus įgudžius, drauge su teigiamos informacijos srautu, mes (ir visi visi vaikai) gauname visą spektrą baimių, stereotipų ir draudimų. Dažniausiai draudimai, perspėjimai ar šiaip negatyvi informacija yra paremta artimųjų asmenine patirtimi, kuri smarkiai įtakoja vaiko raidą. Gan dažnai nutinka, jog norėdami gero, mes darome bloga.  Tarkim pavyzdys apie žirkles (ar kažką panašaus pvz degtukai ir t.t.) – daugelis, pamatę vaiko rankose šį prietaisą, įžvelgia pavojų ir ima griežtai drausti jį imti. Dažnai vaikas dar nesupranta to draudimo prasmės, bet jam smalsu ir tas smalsumas vis tiek vieną dieną nugalės. O galbūt geriau bandyti patenkinti tą vaiko smalsumą, suteikiant jam dar daugiau žinių apie vieną ar kitą daiktą, ką su juo galima veikti ir parodyti, kad jis gali padaryti “popa” 🙂 Tuomet tikriausiai pats vaikas rodys pirštu į žirkles sakydamas “ne, popa”. Čia daug versijų yra galimų – tačiau pažystų labai šaunią šeimą, kuri leidžia vaikams praktiškai daryti ką tik jie nori. Galbūt dėl to vaiko raida šioje šeimoje skiriasi nuo kitų bendramečių – šie vaikai daug daugiau žino nei kiti vaikai. Jie yra žingeidūs, patys vertina ir mąsto, ir jie skiriasi nuo daugumos, nes daugumai buvo uždrausta mąstyti patiems. Už juos tiesiog kažkas nusprendė – kad to ir to negalima. Ir tiek. Ir kaip gali būti vaikas laimingas po tokių draudimų? Kaip manote, kur link pasuks vaiko raida, jei jam nuolatos viską drausime?

Manau, tikrai atsiras innovatyvi mokymo sistema (kurios užuomazgos jau atsiranda), kuri mokins tėvus kaip teigiamai įtakoti vaiko raidą, kaip skatinti vaikus ir nedrausti pažinti, o dalyvauti pažinimo procese kartu su vaikais. Manau vaikai mus pralenktų labai greitai, nes jie imlūs, neturi baimių, neriboja vaizduotės ir pasižymi daug daug kitų gerų savybių, kurias mes suaugę dažnai prarandame ir po to vaikštome i seminarus norėdami jas susigrąžinti. Man atrodo tereikia tų savybių neprarasti kažkuriame vaiko raidos etape. Kaip bebūtų – vaikai mokosi iš tėvų, ir tikrai neaišku, kokių nuostatų bus mokoma vienoje ar kitoje šeimoje. Bet visi mes norime, kad mūsų vaikas būtų laimingas.

Kai manęs paklausė – ką itin paprasto galime padaryti dėl savo vaikų, kaip teigiamai įtakoti vaiko raidą – tai atrinkau tris pagrindinius dalykus kurie padarys vaiką laimingu. Vaiko raida susideda iš daugybės etąpų, tačiau mano manymu keli dalykai vaiko raidą skatins visuose juose.  Štai jie:

Pirmas dalykas – turėtume stengtis nevartoti draudžiamųjų žodžių, antras – kuo daugiau skatinti savo vaiką (vartoti skatinamuosius žodžius) ir trečias – nenorėkime, kad mūsų vaikas elgtųsi taip, kaip mes norime. Taip niekada nebus. Jei vaikas dabar nori imti rankomis košę – tegul ima, jei nori dabar taškytis baloje – tegul taškosi, jei dabar nenori ruošti namų darbų – tegul neruošia… Jeigu yra susitarta: kada paruoš, kas bus, kai paruoš ir kas bus, jei neparuoš; kas bus, jei dėvės šlapius ir purvinus rūbus – tegul žino, ką daro, ir kokios gali būti pasekmės. Kartais smagumas viską atperka, o tos akimirkos gali daugiau ir nesugrįžti. O pažinimo procesas palaikant tėvams – juk tai jėga ! 🙂