Vienas psichologas yra pasakęs “Pirma kliūtis augti kartu su vaiku yra manyti, kad Jūs jau viską žinote ir, be abejo, žinote, kas geriausia Jūsų vaikams”.
Vaikai auga greitai, skatindami augti ir mus. Kai kurie mūsų auga kartu su savo vaikais, tačiau kartais mes stovime vietoje su savo įsitikinimais, baimėmis, būdami “teisūs kaip visada” ir t.t. Tuomet vaikams tampame neįdomūs, pradedame tolti, nesusikalbėti, ryšiai atšala, bet iš tikrųjų bėgame vieni nuo kitų.

Skaityti toliau…

Tikrai yra atvejų, kai vaikams tėvai daug ką draudžia, tame skaičiuje ir žaidimą su degtukais ar ugnimi. Beabejo žaidimas su ugnimi yra be galo pavojingas, tačiau ar vaikai tai supranta lygiai tiap pat kaip mes? Žinoma, kad ne. Nes vaikai neturi tokių patirčių, kurias mes jau turėjome. Tikrai sutinku, jog vaikams žaisti su ugnimi nedera ir reikia tai riboti, tačiau kaip tai padaryti neužgožiant vaiko smalsumo ir suteikiant vaikui žinių? Manau atskymų yra daugybė, tačiau pasidalinsiu savo asmenine istorija, kuri (labai tikiuosi) suveikė:

Skaityti toliau…

Buvo du vilkai, kurie nuolatos kovodavo vienas su kitu. Vienas jų – tamsa ir beviltiškumas. Kitas – šviesa, tikėjimas ir viltis. Kuris iš jų nugalės?

Tas, kurį Tu šersi !

Dalyvavau įdomioje diskusijoje – ką galima leisti vaikams, o ko ne, kas įtakoja vaiko raidą. Nuomonių buvo įvairių, net kategoriškų, tačiau kilo šaunių minčių apie vaiko raidą, kurioms daugelis pritarė ir jomis noriu pasidalinti, gal net padiskutuoti.

Man atrodo, jog visi mes gimstame pilnai viskam pasiruošę, mylimi ir mylintys, bei galintys kur kas daugiau nei manome. Tačiau, išmokdami naujus dalykus, išsiugdydami tam tikrus įgudžius, drauge su teigiamos informacijos srautu, mes (ir visi visi vaikai) gauname visą spektrą baimių, stereotipų ir draudimų. Dažniausiai draudimai, perspėjimai ar šiaip negatyvi informacija yra paremta artimųjų asmenine patirtimi, kuri smarkiai įtakoja vaiko raidą. Gan dažnai nutinka, jog norėdami gero, mes darome bloga.  Tarkim pavyzdys apie žirkles (ar kažką panašaus pvz degtukai ir t.t.) – daugelis, pamatę vaiko rankose šį prietaisą, įžvelgia pavojų ir ima griežtai drausti jį imti. Dažnai vaikas dar nesupranta to draudimo prasmės, bet jam smalsu ir tas smalsumas vis tiek vieną dieną nugalės. O galbūt geriau bandyti patenkinti tą vaiko smalsumą, suteikiant jam dar daugiau žinių apie vieną ar kitą daiktą, ką su juo galima veikti ir parodyti, kad jis gali padaryti “popa” 🙂 Tuomet tikriausiai pats vaikas rodys pirštu į žirkles sakydamas “ne, popa”. Čia daug versijų yra galimų – tačiau pažystų labai šaunią šeimą, kuri leidžia vaikams praktiškai daryti ką tik jie nori. Galbūt dėl to vaiko raida šioje šeimoje skiriasi nuo kitų bendramečių – šie vaikai daug daugiau žino nei kiti vaikai. Jie yra žingeidūs, patys vertina ir mąsto, ir jie skiriasi nuo daugumos, nes daugumai buvo uždrausta mąstyti patiems. Skaityti toliau…

Yra žodžių – parazitų, kurių žmonės niekaip negali užmiršti. Dažniausiai jie patys juos girdėjo vaikystėje iš savo tėvų. Žinojo, kad jie netinkami, tačiau suaugę ir susilaukę savo vaikų ima patys juos sakyti.

Psichologai yra įrodę, kad skaudinantys ir žeidžiantys žodžiai vaikui gali padaryti ne mažesnę žalą, negu fizinė prievarta. Taip, žodžiai nepalieka mėlynių ant kūno, tačiau jie palieka žaizdas mažo vaiko širdyje. Skaityti toliau…

Patyriau įdomią patirtį – vaikas parnešė iš mokyklos didelį sąsiuvinį, kuriame tėvai rašo apie meilę. Kas yra meilė, kaip ji gimsta, kaip mes ją suprantame. Įrašu dalinuosi ir čia:

Man šalta, aš verkiu… Mane apkloja, priglaudžia – nurimstu apgaubtas nematomos šilumos. Man nereikia Jos matyti – aš ją jaučiu. Dabar man gera.

Tos šilumos akimi nepamatysi, bet ji dovanoja šypsenas, lipšnius žodžius, pagyrimus, padrąsina žengiant pirmą žingsnį, rūpinasi, viską paaiškina, netgi atleidžia už išdaigas. Aš laimingas!

Maža kibirkštėlė užsidega ir manyje – pradžioje žaisliniam meškiukui, vėliau tikram šuniukui, katytei, dviračiui ar paukšteliui. Bet staiga ji mane sužeidžia:
– Ak, kaip skaudu! – lieju ašaras netekęs katytės.
Bet dabar ta kibirkštėlė tampa vertinga, ji rusena manyje. Iš pradžių – kitam katinukui, bet netrukus mamai, tėčiui, seneliams, sesutei, broliukui. Vėliau – motociklui 🙂

Kvaila mergiotė įstringa galvoje po vienos išvykos prie ežero. Skaityti toliau…

Kartais taip nutinka, jog atrodo viskas slysta iš rankų, norisi patingėti, dingsta motyvacija kažko siekti, trokštami dalykai nutolsta ir viskas atrodo kitaip nei vakar. Man taip pat kartais dingsta motyvacija ką nors daryti. Tuomet linkstu patingėti, ką nors pažaisti ar šiaip kvailai išmėtyti laiką. Praeina diena, kita, randu milijoną priežasčių nieko nedaryti toliau, motyvacija lygi nuliui. Skaityti toliau…

Ką daryti, kad mano vaikas neliktų įskaudintas?

Vaikai nuolatos krečia išdaigas, už kurias suaugusieji kartais perdėtai pyksta. Į pykčio košę prieskonių prideda dar ir šiuolaikinis užimtumas, bėgimas ir t.t. Mano vaikas taip pat neatsilieka įvairių vaikiškų šunybių krėtimo rungtynėse. O man tenka sudrausminti įsismarkavusius vaikus. Kaip tai padaryti supratingai, kad mano vaikas nebūtų įskaudintas?

Skaityti toliau…

Ji ryte anksti pirma pakilo
Ir pažadino visus
Žolę, medį užu šilo,
Nušvietė žmonių namus.

Visa kas aplink nubudo,
Ir i darbus pasinėrė,
Kas darbuosna, kas mokyklon,
O kas plunksną, pjūklą, pelę kėlė. Skaityti toliau…

Kiek kartų reikia pagirti vaiką, kad jis taptų vertas pagyrimo? Juk geri žodžiai vaiką skatina augti, kurti, imtis iniciatyvos, skirtingai nei draudimai, kurie vaikus nuteikia neigiamai. Gan dažnai pasitaiko, kad bijome vaikus pagirti bijodami juos išlepinti, tačiau taip nėra. Sutikime, juk geri žodžiai patinka visiems. Kaip jaučiamės mes, kai girdime malonius, gerus, skatinančius žodžius, skirtus mums ir ką mes norime daryti po tokių žodžių? Mylėti, daryti gerus darbus, padėti ar liūdėti ir užsidaryti savyje? Atsakymas manau aiškus. Tai jeigu geri žodžiai veikia mus teigiamai, tai greičiausiai geri žodžiai teigiamai veiks ir vaikus 😉 Skaityti toliau…