Ryte vedžiojant šunį pamatėme genį, kuris priminė vieną nuostabiausių vaiko logikos pavyzdžių. Tada sūnui tebuvo gal trys ar keturi metukai ir jis parbėgęs namo pasakė:

– Tėti mačiau tuktuką!
– Ką tokį? – nustebęs pasitikslinau.
– Tuktuką, tokį paukštį, kuris tupi medyje ir tuksena. 🙂

Taip vaikščiojant prisimiau dar kelis. Kaip turėklą vaikas pavadino remėklu, nes į jį reikia remtis, arba Mike Pūkuotuką vadindavo Miketuku, nes taip trumpiau ir aiškiau. 🙂 Bet grįžus namo susiradau užrašų knygelę, kur mama kolekcionavo tokius kalba vaikai “perliukus”. Štai keli jų:

 

Pamatė parduotuvėje vaiką su žinduku ir pasakė “Šitas vaikas yra užkimštas”.

 

– Ar žaisi su vaikais?
– Taip, būsiu geras ir nepilsiu jiems smėlio ant galvos ir kelnių!

 

– Mama, aš tau sakysiu tris žodžius!
– Sakyk.
– Labas rytas!
– Bet čia tik du žodžiai?…
– Taškas lt!

 

Lijo kelias dienas iš eilės. Galiausiai nustojo. Bočius pakvietė mūsų sūnų į lauką, o jis ir klausia:
– O kas užtaisė skylę danguje?
(Nes bočius vis sakydavo “Na ir prakiuro dangus… lyja ir lyja”)

 

Sega šliurytes su lipukais ir niekaip nepavyksta užsegti:
– Šliuryčių elementai matyt išsikrovė…

 

Karštą vasarą, sūnui vis primindavome, kad eidamas į lauką užsidėtų kepurę, kad negautų saulės smūgio. Vieną rytą, einant vedžioti šuns, patarėme jam nesivilkti marškinėlių, nes labai šilta lauke, tai sūnus sunerimo, kad gali gauti pilvo smūgį. 🙂

 

Buvo dar keliolika, bet paliksiu kitam kartui 🙂 Smagu prisiminti ir nusišypsoti. Rekomenduoju visiems skaitytojams užsivesti tokį “kalba vaikai” posakių rinkiklį – gerų emocijų dozė ilgam garantuota, nes kartu su tomis emocijomis grįš dar krūva brangių prisiminimų.

 

Klausytis kaip kalba vaikai yra smagu, nepakartojama ir smagių emocijų lavina – jų logika pritrenkiančiai paprasta, bet gan dažnai būna logiška mūsų kalbos pasekmė. Vaikas pats sudėlioja viską taip kaip supranta.

 

Taigi dar viena sveiko ir tikro vaikiško jumoro dozė pavadinimu “kalba vaikai”:

 

Kai užaugsiu, pradėsiu eiti į mokyklą, ten susirasiu gražuolį jaunikį ir pagimdysiu sūnelį. Tai džiaugsis mama – net išprotės!

Močiutė man gimtadieniui nupirks baltą suknelę iki žemės, baltus batelius ir karūną. Aš su princu pašoksiu ir tapsiu nėščia.

Kai mano mama pagimdys vaikelį, galėsime įsigyti šuniuką. Ji vis tiek sėdės namie, nieko neveiks…

Ir iš kur tie tėvai sužino, kiek jų vaikui metų… 

Mama, tavo pilve vaikučiui liūdna, jis ten vienas. Imk, nuryk žaisliuką iš „KINDER“ siurprizo, kad turėtų kuo pažaisti ir mažiau spardytųsi.

Pasikvepinsiu tais nuostabiais smirdančiais mamos kvepalais ir eisiu į kiemą. Visi berniukai iš koto išvirs…

Labai norėčiau, kad mama pagimdytų man sesę, tik vyresnę…

Žinau, kad kai užaugi, reikia vesti. Bet nenoriu gyventi su kita moterimi – ji net nežinos, kokias dėliones man pirkti.

Žinai, aš labai bijau – tėtė sakė, kad su mama pirks naują vaiką. O kai jis pirko naują mašiną, tai seną pardavė…

Kaip aš patekau į tavo pilvelį? Tu mane prarijai? Ne? Tai per užpakalį susigrūdai?

Kai užaugsiu, nebeturėsiu už ko tekėti. Už tėčio negalima, jis su mama, už senelio negalima – jis su senele. Visus gerus jau išrankiojo…